Žaidimas – pramoga ar būtinybė?

Žaidimas – pramoga ar būtinybė?

Neretai po varginančios darbo dienos išgirdę „ Mama, tėti, einam žaist!“ giliai atsidūstam, nes auginant mažamečius, atrodo, jei būtų jų valia, žaidimai galėtų tęstis amžinai. Jei kartais kyla klausimai – Kodėl? Kam? Ir vėl? – atminkite, jog mokslininkai vienareikšmiškai sutaria žaidimas – ypatingai svarbus procesas vaiko raidai. Gimusio kūdikio smegenys yra pasiruošusios vystytis, jose formuojasi daugybė naujų ryšių ir kiekvienas žaidimas – tai nauja galimybė įgyti svarbių žinių apie pasaulį ir išmokti jame veikti. Būtent žaidimo metu ugdomos vaiko komepetencijos, kurių jam prireiks tolesniame gyvenime, suaugus. Vaikai mokosi veikdami, todėl žaidimų metų lavėja vaiko pažintiniai gebėjimai, stambioji ir smulkioji motorika, vaikai suvokia priežasties – pasekmės ryšius, mokosi spręsti įvairias problemas, skleidžiasi vaiko kūrybiškumas, lavėja socialiniai įgūdžiai. Gaila, bet Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikti tyrimai rodo, jog laiko, kurį vaikai skiria žaidimams, ženkliai sumažėjo. Manoma, jog tam įtakos turi spartus gyvenimo tempas ir tai, jog tėvai labiau už žaidimus akcentuoja pasiekimus, stengiasi vaiko dienotvarkę užpildyti į rezultatą orientuotomis veiklomis. Dirbdama psichologe pastebiu, jog dažnai tėvai jaučiasi įsipareigoję, sau ir visuomenei, pasirūpinti, jog vaikas nuolat siektų jam iškeltų tikslų. Tokiu būdu išnyksta laikas, skirtas laisvam vaiko žaidimui, prarandama erdvė, kurioje vaikas galėtų būti savimi ir realizuoti unikaliausias idėjas, atsipalaiduoti, kurti.

Ar vaiko žaidimo procese svarbus suaugęs?

Vaiko gyvenime turėtų būti kuo daugiau įvairių žaidimų – tiek laisvų, neįpareigojančių, tiek struktūruotų, kuriems vadovauja suaugęs. Suaugęs gali dvejopai prisidėti ir įsitraukti vaikui žaidžiant. Jei siekiama kurti ir stiprinti ryšį, pažinti vaiką, smagiai praleisti laiką – suaugęs, žaisdamas su vaiku neturėtų primetinėti savo taisyklių, varžyti ar kreipti žaidimo priešinga nei vaikas nori kryptimi, kitaip sakant tokiu atveju keliaujama paskui vaiką. Tačiau jei žaidimo tikslas yra suteikti vaikui tam tikrų žinių, gebėjimų, kompetencijų, lavinti – suaugę gali tapti puikiais žaidimo vedliais, nes turi daugiau patirties, žaidimai tampa brandesni. Jei paprašyčiau pagalvoti ir įvardinti maloniausią vaikystės prisiminimą susijųsį su tėvais, dažnam iš mūsų kiltų vaizdinys, kaip kartu su tėvais žaidėme, kūrėme, smagiai leidome laiką. Tėvams įsitraukiant ir žaidžiant su vaiku vaikas jaučiasi mylimas, priimtas, vertinamas, įdomus, svarbus. Tėvai tuo tarpu gali geriau pažinti savo vaiką, matyti ir jausti jo unikalumą, o neretai žaidimo metu vaikai išsako ir labiausiai juos slegiančius, džiuginančius ir reikšmingiausius dalykus. Žaidžiant vaikams mažėja patiriama įtampa, todėl žaidimas labai dažnai pasirenkamas kaip terapinė priemonė.

Žaidimas su bendraamžiais.

Žaidžiant svarbus procesas ir vaiko užmezgamas ryšys su bendraamžiais. Vedant žaidimų terapijos grupes savo praktikoje pastebėjau, jog žaisdami vaikai išmoksta daugybės dalykų – laikytis taisyklių, dalintis, keistis, tartis, spręsti konfliktus, žaidimų metu lengva pamatyti priežasties – pasekmės ryšius, mokytis atsiprašyti, kontroliuoti savo impulsyvumą, išsakyti jausmus. Visos šios kompetencijos yra reikalingos siekaint tapti sėkmingu suaugusiuoju. Žaidimų metu lavinamas ir vaiko emocinis intelektas – vaikas išgyvena sėkmę bei išmoksta priimti nesėkmę, formuojasi bendrumo jausmas su kitais žaidimų dalyviais, vaikas tampa labiau pasitinkintis savimi, ypač, kai žaidimo metu pavyksta atskleisti savo unikalumą, stipriąsias puses, kurias pastebi kiti.

Tad jei vaikas jūsų šiandien dar nepakvietė, pirmieji ištarkite
„Pirmyn Žaidimams!”

Autorė: Psichologė Alma Želvienė

www.seimospsichologe.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.